švystelti

švýstelti, -ia (-i, -na OG351), -ėjo NdŽ, KŽ; A1885,281 žr. švystelėti: 1. Liepsna kaip švýstelė[jo] OG351. Švýstelė[jo] prožektorium – i matyt Gs. Jeigu švýstelėjo saulė – ir pradžiūvo Prn. Popietę saulė trumpai švýstelėjo, ir vėl tuojau aptraukė dangų Slv. Švýstelk po stalu – nupuolė adata Dkš. Jeigu da saulutė švýstels, eisiva prie bičių Jrb. Dar gal kokį kartą švystels blausus žaibelis, ir namų padangė nusigiedrins rš. Retkarčiais švysteldavo raketa, bet jau toli J.Avyž. | Ir kur tik pasisuks bajoraitis, kur švýstels kardu… KŽ. | prk.: Jo (kaimo) buityje tik retkarčiais švysteli šviesesnio gyvenimo spindulys rš. [Eiliuotuose sveikinimuose] neretai švysteldavo tikros poezijos ugnelės rš. ║ tr. trumpam uždegti: Dar̃ elektrą švýsteli, ir jau diena Dg. ║ intr. trumpam prasigiedryti: Lyja i lyja: dienutė švýsteli – i vel Snt. 2. Pabandykite švystelti į lapų tarpelį apsiuvą – nespės plūdė atsistoti vandenyje, o raudė jau vilks ją į šalį rš. | prk.: O mano galva – jei daktarui bekoną švystelt?.. – pasiūlė Prankienė rš. 3. Jeronimas jam įkandin švysteli pagaliu per strėnas K.Saj. 4. Virš šulinio švysteli kregždės rš. Virš avižų maišų švystelia ir išnyksta jauni paraudę veidai rš. 5. žr. švystelėti 6: Švysteli tolima ir baisi mintis J.Gruš. Daug gerų minčių švystelia ir dingsta kaip kibirkštys nakties tamsoj rš. 6. žr. švystelėti 7: Švystelti sąmoju rš.